1„Jei nori sugrįžti, Izraeli, – tai VIEŠPATIES žodis, –
turi sugrįžti pas mane.
Jei pašalintum savo šlykštybes iš mano akivaizdos
ir neišklystum iš doro kelio,
2ir prisiektum: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’
pagal teisybę, teisingumą ir teisumą,
tautos jo vardu linkėtų sau palaimos
ir pačios juo didžiuotųsi“.
3Taip kalba VIEŠPATS Judo vyrams ir Jeruzalei:
„Išarkite dirvonus, nesėkite tarp erškėčių!
4Apipjaustykite savo širdis VIEŠPAČIUI,
pašalinkite iš savo širdžių surambėjimą,
Judo vyrai ir Jeruzalės gyventojai,
idant mano pyktis neprasiveržtų kaip ugnis
ir nedegtų neužgesinamas dėl jūsų nedorų darbų.
Grėsmė Judo karalystei
5Paskelbkite Judo karalystėje,
praneškite Jeruzalėje!
Sakykite: ‘Pūskite ragą visame krašte!’
Šaukite ir sakykite:
‘Rinkitės! Žygiuokime į miestus su mūrais!’
6Iškelkite ženklą: ‘Į Sioną!’
Bėkite į saugią vietą! Negaišuokite!
Mat nelaimę siunčiu iš šiaurės,
didį nuniokojimą.
7Pakilo liūtas iš tankmės,
tautų naikintojas atžygiavo,
atėjo iš savo namų
tavo kraštą paversti dykuma.
Tavo miestai bus sugriauti ir liks be gyventojų.
8Todėl apsivilkite ašutine,
dejuokite ir aimanuokite:
‘Liepsnojantis VIEŠPATIES pyktis nenusigręžė nuo mūsų’.
9Tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, –
apstulbs nusigandęs karalius, apmirs širdis didžiūnams,
kunigai pastirs iš baimės,
ir pranašai bus priblokšti.
10‘Deja! Viešpatie DIEVE, – sakys jie, –
kaip baisiai apgavai šią tautą ir Jeruzalę,
sakydamas jiems: ‹Visa išeis jums į gera!› –
tuo tarpu kalavijas mums jau prie gerklės’“.
11Tuo metu šiai tautai ir Jeruzalei bus sakoma:
„Nuo nuožmių aukštumų per dykumą
kyla deginantis vėjas prieš dukterį, mano tautą.
Ne vėtymo, ne dulkių vėjas;
12man paliepus, papučia stipresnis už juos vėjas.
Dabar aš pats juos apkaltinsiu!“
13Štai jis pakyla tarsi audros debesis.
Jo vežimai tarsi viesulas,
greitesni už erelius jo žirgai:
„Vargas mums! Esame žuvę!“
14Jeruzale, nuplauk nedorumą nuo savo širdies,
kad dar galėtum būti išgelbėta!
Kiek ilgai tu puoselėsi savo pražūtingas užmačias?
15Klausykis! Ateina žinia iš Dano,
neganda skelbiama iš Efraimo kalnų:
16„Praneškite tautoms, garsinkite Jeruzalėje:
‘Apgulėjai ateina iš tolimo krašto,
žygiuoja prieš Judo miestus, karingai šaukdami’.
17Kaip laukų sargai jie apsupo ją iš visų pusių,
nes ji maištavo prieš mane“, – tai VIEŠPATIES žodis.
18Tavo elgesys, tavo darbai tai padarė, –
tavo nedorumas kaltas, kartėlis
gula tau ant širdies!
19„Mano širdie! Mano širdie! Raitausi iš skausmo!
Netelpa krūtinėje mano širdis!
Man plyšta širdis, negaliu tylėti,
nes girdžiu rago garsus, mūšio šauksmus.
20‘Nelaimė vejasi nelaimę’, – pranešama.
Visas kraštas niokojamas,
kaip mat sunaikintos mano palapinės,
akimirksniu – mano pastogės.
21Kiek ilgai turėsiu regėti tą karo vėliavą,
klausytis tų rago garsų?
22Deja, mano tauta paika!
Manęs jie nepažįsta!
Jie – neprotingi vaikai,
be jokios nuovokos.
Jie gudrūs vien pikta daryti,
o gera daryti nemoka“.
23Pažiūrėjau į žemę, ir štai
ji nualinta ir dyka!
Žvelgiau į dangų, ir nebuvo jame šviesos!
24Pažiūrėjau į kalnus, ir štai
jie drebėjo,
o visos kalvos svyravo priekin ir atgal!
25Žvalgiausi, ir štai
nebuvo žmonių;
net padangių paukščiai buvo išskridę!
26Pažiūrėjau, ir štai
derlinga žemė buvo tapusi dykuma;
visi jos miestai – griuvėsiai prieš VIEŠPATĮ,
sunaikinti jo aitraus pykčio.
27Taip kalba VIEŠPATS:
„Tyrlaukiais pavirs visas kraštas,
tačiau jo visai nesunaikinsiu.
28Dėl to dejuos žemė,
ir dangūs viršum jos apsigaubs juoda skraiste,
nes aš pasakiau ir nesigailiu,
nutariau ir neatšauksiu“.
29Raitelių ir šaulių šauksmus išgirdę,
išbėgioja visų miestų gyventojai.
Jie šliaužia į urvus,
slepiasi miškų tankmėse,
kopia ant uolų:
visi miestai ištuštėję, niekas ten nebegyvena.
30O tu, pasmerktoji pražūčiai,
ką tu manai, rengdamasi purpuru,
puošdamasi aukso puošmenomis,
dažydamasi akis?
Veltui gražiniesi!
Tavo meilužiai tave paniekina,
tavo gyvybė jiems rūpi!
31Girdžiu tarsi dejuotų gimdyvė,
tarsi šauktų pirmąkart gimdanti motina.
Tai šaukia duktė Sionas.
Kvapą vos atgaudama, ji tiesia rankas:
„Ak, vargas man!
Alpstu nuvargusi, sugriebta žudikų!
